Šiaurės pašvaistė Islandijoje

Šiaurės pašvaistė Islandijos danguje pasirodo beveik kiekvieną žiemos naktį jei tik dangus yra giedras. Kartais jos būna vos pastebimos ir neryškios, bet kartais – vaizdas tiesiog užgniaužia kvapą, norisi šaukti ir šokinėti iš laimės.

Tiems, kurie nėra matę pašvaistės gyvai (arba bent jau filmuko internete), sunku suprasti ir įsivaizduoti, kas vyksta tuo metu Islandijos danguje. Net kelios spalvos (dažiausiai elektrinė žalia, rausva ir geltona) juda ir maišosi tarpusavy, plaukia per dangų iš vieno krašto į kitą, tarsi vėjo blaškoma juosta, kuri tai ryškėja, tai padidėja ir vėl susilieja su dangumi.

Kartais jos atrodo kaip judinamos keliolikos klosčių užuolaidos su daug mažesnių sūkurių jose. Šiaurės pašvaistės niekada nebūna vienodos, skiriasi forma, ryškumas ir spalvingumas.

Kaip susidaro pašvaistė?

Saulėje vyksta audros, kurias sukelia staigūs Saulės atmosferoje sukauptos magnetinės energijos pliūpsniai. Po tokio pliūpsnio į kosmosą išsiveržia elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, alfa dalelių) plazmos srautas, dar vadinamas – Saulės vėju. Vidutiniškai toks vėjas skrieja iki 400 km/s greičiu, tačiau galimi pliūpsniai net iki 2000 km/s..

Taigi! Poliarinės pašvaistės Žemėje susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera (daugiausia – deguonimi ir azotu). To pasekoje įvyksta magnetinė audra, kuri ir sukelia švytėjimą. Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai, ovalai ir kitokie vaizdiniai. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas.

Apatinė pašvaistės riba paprastai yra 100 km aukštyje, bet pašvaistė plečiasi labai dideliame aukščių intervale. Aukštis, kur prasideda spinduliavimas priklauso nuo veikliųjų elektronų, kurie sukuria pašvaistę, energijos. Kuo daugiau energijos, tuo didesnė jėga ir tuo giliau elektronai skverbiasi į atmosferą. Labai intensyvi pašvaistė sukelta didelės energijos elektronų gali būti 80 km aukštyje. Matomos pašvaistės viršutinė riba užsibaigia 200–300 km aukštyje – tokiame aukštyje, kuriame paprastai skraido kosminiai laivai.

Filmuota ir rodoma natūraliu greičiu