Islandijos arkliai

Arkliai islandams visada buvo brangus turtas, kurį galėjo išnaudoti darbuose ir kelionėse. Netgi prieš penkiasdešimt metų Islandijoje beveik nebuvo gerų kelių, tinkamų važiuoti mašinomis, todėl arkliai buvo nepakeičiami. Iš arklio uodegos ar karčių plaukų buvo pinamos virvės, gaminamos kamanos. Taip pat arkliai buvo auginami mėsai.

Dauguma šiandienos arklių Islandijoje naudojami jodinėjimui. Jie tam puikiai tinka, nes yra universalūs – tinka pramoginiam jojimui ir sportinėms varžyboms. Su jais lengva joti pradedantiesiems, tačiau tikrai smagu ir profesionalams, nes šie arkliai moka net penkias skirtingas eisenas. Tai neįprastas reiškinys, todėl daugiau apie eisenas skaitykite straipsnio apačioje.

Islandijos arklio kūnas yra stačiakampio formos, stiprus, atletiškas, lankstus ir energingas. Išdidi ir išraiškinga galva, stori ir vešlūs karčiai. Mielos migdolų formos akys priverčia iš pirmo žvilgsnio juos įsimylėti. Dominuojančios spalvos yra kaštoninė, juoda ir bėra.

Islandijos arkliai yra suformuoti natūralios atrankos – daugybė silpnesnių neištverdavo sunkių gyvenimo sąlygų. 1783-1784 metais po galingo Laki ugnikalnio išsiveržimo krito daugiau nei 70% Islandijos arklių. Tik stipriausieji iškentė nuodingus pelenus, išdžiūvusias upes ir bado padarinius. Populiacija atsistatė per sekančius šimtą metų.

Vienas iš vertingiausių Islandijos arklių veislės bruožų – genetinis švarumas. Maždaug 800 metų šie arkliai nebuvo kryžminami su jokia kita veisle, todėl šiandieninis Islandijos puskraujų veislės arklys beveik nesiskiria nuo praeityje paplitusių arklių veislės. Kryptinga jų selekcija nežymiai padidino jų ūgį ir suteikė tvirtumo, bet nepakeitė arklių medžiagų apykaitos ypatumų.

1882 metais buvo uždrausta importuoti į Islandiją kitų veislių arklius, o išvežus iš Islandijos, jiems nebeleidžiama sugrįžti. Tokie įstatymai galioja ir šiandien.

Islandijos arkliai bręsta lėtai ir paprastai auga iki 6 metų. Su subrendusiais arkliais galima dirbti ir juos veisti iki 25 – 30 metų. Aukštis ties gogu svyruoja nuo 125 – 140 cm, vidutinis svoris siekia 350 – 400 kilogramų, o pagal dydį jie yra priskiriami ponių tipo arkliams.

Trys natūralios arklių eisenos

Arklių eisenos yra skirstomos į natūralias ir dirbtines. Natūraliom eisenom vadiname tas, kuriomis arklys juda be specialaus paruošimo ir apmokymo. Didžioji dalis arklių visame pasaulyje moka tik natūralias eisenas – tai žinginė (angl. walking), risčia (angl. trotting)  ir zovada (angl. cantering).

Žinginė (angl. walk)

4 taktai: Trys kojos liečia žemę ir tik viena koja būna ore bet kuriuo momentu. Kojos dedamos taip: užpakalinė koja, priekinė koja toje pačioje pusėje, kita galinė koja ir paskutinė likusi koja.

Risčia (angl. trot)

2 taktai: Žemę liečia viena galinė ir viena priešinga priekinė koja. Šiame žingsnyje geriausiai matomas šlubumas, nes svoris perduodamas į vieną koją.

Zovada (angl. canter)

3 taktai: Žemę liečia dvi kojos, viena galinė ir priešinga priekinė, o kitos dvi kojos žemę paliečia atskirai. Paskui priekinę koją eina priešinga galinė, toliau eina likusios kojos vienu metu. Vienu laiko momentu nei viena koja neliečia žemės.

Islandijos arkliai moka Skriejančią eidinę ir Tölt

Skriejanti eidinė (angl. flying pace)

2 taktai: Arklio abi tos pačios pusės kojos juda kartu. Skriejančią eidinę moka ne visi arkliai, o Islandijos arkliai gali išvystyti net iki 48 km. per valandą greitį.

Tölt

4 taktai: Kojos juda tokia pat tvarka kaip žinginėje, tačiau labai vienodai ir lygiai. Kai arklys juda šiuo žingsniu, jo užpakalinė koja juda visiškai po kūnu. Grįžtant nusileidžia, o priekis kyla.

Viso pasaulio entuziastai sutinka, kad nėra arklio, kuris bėgtų Tölt eiseną taip gerai, kaip bėga Islandijos arkliai. Lygi bėgsena tölt labiausiai žavi pasirodymų ir demonstracijų metu. Jose Islandijos arkliai dažnai bėga šia bėgsena, o jojikas vienoje rankoje laiko pavadžius, kitoje – pilną stiklinę alaus, ir neišlieja nė lašo. Šia bėgsena galima joti įvairiais greičiais.