Latrabjarg – didžiausia paukščių uola

Latrabjarg – tai 14 km. uolinių skardžių ruožas, kurių aukštis svyruoja nuo 200 iki 440 metrų. Šiose uolose šiltuoju metų laiku apsigyvena milijonai paukščių, tai labai svarbi vieta jų išlikimui. Latrabjarg paukščių uola yra didžiausią ne tik Islandijoje, bet ir visoje Europoje.

Ilgas ir pilnas gyvybės skardžių ruožas sutraukia tūkstančius turistų ir yra labiausiai lankomas objektas Vakarų fiorduose (angl. Westfjords). Keliai iki Latrabjarg nėra patogūs: tenka vairuoti žvyrkeliu, vietomis pasitaiko ekstremalių kelio ruožų, tačiau vaizdai kerintys ir kaustantys dėmesį. Vairuoti reikia atsargiai ir neskubant, tada įspūdžiai ir prisiminimai atmintyje išlieka patys geriausi!

Privažiuoti ir apžiūrėti Latrabjarg uolas galima iš abiejų pusių. Norint pasiekti rytinį skardžių ruožo pakraštį, reikia vairuoti keturiais ratais varomą džipą, kitu atveju keliukas sunkiai pravažiuojamas. Tiesa, vaizdas vertas pastangų ten nusigauti. Vakarinė Latrabjarg dalis pasiekiama daug lengviau ir paprasčiau, didžioji dalis turistų vyksta būtent čia.

Nuo automobilių aikštelės iki Bjargtangar švyturio yra vos 100 metrų atstumas. Šis švyturys žymi labiausiai į vakarus nutolusi Islandijos ir Europos tašką (jei Azorų salos nėra priskiriamos Europai). Nedideliu atstumu nuo švyturio ant žolėto uolos krašto pamatysite labai mielus ir neįprastus jūros paukščius – Atlanto mormonus (angl. Atlantic Puffin). Dėl juokingo maivymosi jie dar pravardžiuojami jūrų papūgomis ar jūrų klounais.

Latrabjarg suteikia namus daugybei paukščių rūšių, tokių kaip narūnėliai (angl. Guillemots), alkos (angl. Razorhill), šiauriniai padūkėliai (angl. Northern Gennet), šiauriniai audrapaukščiai (angl. Fulmar) ir panašiai, tačiau didžiausio turistų dėmesio susilaukia būtent Atlanto mormonai. Jie yra puikūs modeliai fotografams, juos apžiūrėti ir nufotografuoti galima vos iš kelių metrų atstumo. Jei diena graži, o paukšteliai yra „geros“ nuotaikos, jie šelmiškai vaikštinėja žolėmis apaugusiu uolos pakraščiu ir netgi leidžiasi paglostomi!

 Šie nuostabūs padarėliai yra 26 – 29 cm ūgio, o jų sparnų ilgis siekia net 47 – 63 cm. Aukštas ir suplotas ryškiai oranžinis snapas yra 3 – 4 cm. Jis labai patogus vienu metu pagauti ir laikyti keliolika smulkių žuvelių. Patinai paprastai būna šiek tiek didesni už pateles, bet išvaizda nesiskiria.

Atlanto mormonai didžiąją dalį savo gyvenimo praleidžia atvirame vandenyne, o į urvus grįžta tik perėti ir auginti jauniklių (nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio). Per metus dažniausiai atsiveda vieną jauniklį. Perėjimas trunka 39 – 45 dienas, dar po 49 dienų mažylis jau išmoksta maitintis savarankiškai. Šie paukščiai labai juokingai skrenda ir atrodo, jog iš paskutinių jėgų sumišusiai maskatuoja sparnus ir tuoj nukris. Tačiau jie yra labai puikūs žvejai, sugeba pasinerti po vandeniu net į 60 – 70 metrų gylį.

Vietiniai gyventojai pasakojo, kad mormonai išsikasa iki 2 metrų ilgio urvus ir yra labai tvarkingi bei švarūs. Urvuose jie turi atskirą urvelį „tualetą“, kuriame šlapinasi. Rimtesnius reikalus atlieka lauke, kad nepriterštų savo gyvenamosios vietos, kurią per daugelį metų pakeičia itin retai.

Latrabjarg skardžių pakraščiais driekiasi pėsčiųjų takas, kuris veda iki Keflavik pagalbos namelio. Daugybė paukščių, stačios uolos bei skardžiai, tolumoje baltuojantis Snaefellsjökull ugnikalnis, juodo ir rausvo smėlio paplūdimiai, pirmosios pagalbos namelis – tai pagrindiniai žygio akcentai. Kai vandenyno vanduo apnuogina šalia Latrabjarg uolų esančius rifus, galima išvysti ant jų saulėje besišildančius ar šiaip tinginiaujančius ruonius. Kartais tolumoje įmanoma pamatyti ir banginius, kurie žaismingai purškia vandens čiurkšlę ir grakščiai išlenkdami uodegą panyra į vandenį.

Norintiems pabūti šioje vietoje ilgiau ir pasivaikščioti Latrabjarg pažintiniu taku, reikia pasirūpinti maistu, vandeniu ir nakvyne. Žygis nuo vieno Latrabjarg krašto iki kito trunka apie 4 – 6 valandas (priklauso nuo to, kokiu greičiu eisite ir kaip dažnai stosite fotografuoti). Du artimiausi kempingai yra už 2 ir 12 km. Pirmasis be patogumų ir nemokamas (vieta palapinei, tualetai ir vanduo), o kitas labai geras (viešbučio teritorijoje). Ten rasite skalbimo mašiną, tualetus ir dušus, virtuvę maistui gaminti su puodais ir lėkštėmis. Taip pat į kainą įskaičiuotas neribotas kiekis karštos arbatos ir kavos.

Mano prisiminimai. 2012 metų vasarą atostogavau ir gyvenau šalia aprašytos teritorijos. Vietinė islandų šeima mane priėmė ir nuostabiai pasirūpino. Jie man buvo itin malonūs, todėl Latrabjarg skardžius teko apžiūrėti iš viršaus, iš apačios ir netgi jais laipiojant, leidžiantis virvėmis nuo jų. Nuo senų senovės vietiniai nuo stačių Latrabjarg uolų renka paukščių kiaušinius ir juos valgo. Teko ir man prisidėti prie šio darbo, kai gegužės 19 dieną mano naujosios šeimos vyrai išsiruošė rinkti šiaurinių audrapaukščių (angl.Fulmar) kiaušinių.

Nenaudojom jokių savisaugos įtaisų, jokių priemonių. Nuo uolos viršaus nuleidom žemyn virvę ir leidomės 80 – 90 laipsnių statumo siena laikydamiesi už jos tik rankomis. Besimaišantis kibiriukas kiaušiniams dėti saugumo jausmo irgi nepridėjo, tačiau tokios tradicijos, tikriems vyrams užtenka virvės. Adrenalinas iš manęs veržte veržėsi!

Uolos aukštis buvo apie 300 metrų. Nusileidi 20 metrų uolėta siena, tada šlaitas kelių metrų pločio, kartais metro. Tada vėl 20, 30 metrų siena žemyn ir vėl šlaitas. Paukščiams tie šlaitai puiki kiaušinių perėjimo vieta – jų nepasiekia lapės. Taip nusileidom gal 100 – 150 metrų. Per 5 valandas pririnkom 150 kiaušinių, oras buvo puikus, o vaizdai nepakartojami. Iš laimės ir adrenalino antplūdžio norėjosi šaukti ir niekada nesustoti!

Tiesa, po šio nuotykio namo grįžom ne tik su 150 kiaušinių, bet ir su siaubinga smarve. Mūsų drabužiai tiesiog dvokė ir bent jau 5 skalbimai tos smarvės nepanaikino. Nieko keisto, kad tie paukščiukai bando ginti savo kiaušinius, tačiau keista, kokiu būdu. Jie nekerta snapu į artėjančią ranką, o bando ją apvemti. Žiaukčioja, žiaukčioja ir tik pliurpt ant rankovės, bato ar net viso kūno. Smarvė yra tragiška, nes paukšteliai gi maitinasi žuvimi.

Tiems, kas mano, kad toks kiaušinių rinkimas yra siaubingas ir negailestingas paukštelių populiacijos naikinimas, pagalvokite taip. Ar valgote vištų kiaušinius? Višta gyvena nelaisvėje, kiaušiniai iš jos taip pat atimami. Ar nėra geriau paimti kiaušinį iš paukščio, bet jo paties neskriausti ir leisti ateityje jam išperėti dar keliolika kiaušinių? Tos rūšies paukščių Islandijoje yra milijonai, 150 kiaušinių jiems nieko nereiškia. Žinoma, tokių rinkėjų yra ir daugiau.